Ir vėl diena pilna įspūdžių. Pradedu priprasti prie dviračių bei jų judėjimo. Šį kartą nutariau plačiau papasakoti apie tai kokią techniką naudoja vietiniai, bei ką galima rasti Kopenhagos dviračių parduotuvėse.

Pirma mintis kuri šovė į galvą čia atvykus – kaip galima taip neprižiūrėti dviračių?(!)

Akivaizdu, kad danams dviratis jau seniai prarado itin gerbiamo daikto vertę, ir jie jį tiesiog vartoja… Tiesa, pasitaiko ir dailių išpuoselėtų dviračių, tačiau dažniausiai vien pažiūrėjus į surūdijusią grandinę aišku – dviratį prižiūrėti čia nemadinga, mini kol važiuoja. Nebevažiuoja, veži į dirbtuves arba perki naują.

Nesuteptą ir surūdijusią dviračio grandinę jau praminėm nauja mada. Dviratis be vienos guminės vairo rankenos irgi ne bėda.

Svarbu paminėti, kad didžioji dalis dviračių turi sumontuotus priekinius ir galinius šviesos žibintus, kurie veikia panašiu kaip dinamos principu, tačiau šiuo atveju nėra į ratus besitrinančio ratuko, tik magnetai ant stipinų.

Labai populiaru čia ir kelis šimtus lietuviškų kainuojančios ir itin pasaulyje vertinamos odinės „Brooks“ sėdynės (balneliai). Kartais tokią gražuolę pamatai uždėtą ant praktiškai „mirusio“ dviračio. Suspaudžia širdį. Bet matyt savo sėdimosios patogumui danai netaupo.

Itin populiarūs dviračiai (iš tiesų triračiai) su priekyje sumontuota vieta kroviniui. Joje mamos veža vaikus arba maisto pirkinius. Kiti žmonės tokiais dviračiais tiesiog ką nors transportuoja ar rieda į darbą. Tikras Kopenhagos dviratis su vidinėmis pavaromis, kurių užtenka vos kelių – reljefas čia lygus ir dėkingas dviračių susisiekimui.

Parduotuvėse parduodamų dviračių pasiūla taipogi skirta miestiečiams. Mūsuose įprastų „kalninių“ plačiaračių nei su žibintu nerasi, na nebent specializuotose profesionalų parduotuvėse ( kurių čia vos keletas). Visi parduodami dviračiai jau su žibintais, purvasargiais, krepšeliais ir bagažinėm. Imi ir važiuoji – jokių papildomų kainų už aksesuarus nėra, kitaip tariant viskas įskaičiuota.

Tiesa ir aksesuarų skaičius parduotuvėse ribotas – kiek mačiau ( o mačiau keliolika parduotuvėlių) visose tų pačių firmų produkcija. Saugios „Abus“ spynos, kelios brangesnės stabdžių kaladėlės dėl vaizdo ir tiek. Žymiai daugiau dėmesio skiriama šalmų, aprangos ir stiliaus smulkmenėlių pasirinkimui. Įvairūs šalmai paslėpti po dailiomis medžiagos kepurėmis, atšvaitiniai marškinėliai, batai ir kita.

Kad ir kiek dar minčių bei pastebėjimų galvoje besisuktų, išties sunku tai aprašyti. Net man pačiam reikia laiko, kad suvokčiau visa tai ką čia matau. Tikiu, kad ši dviračių sostinės patirtis įstrigs ilgam. Tačiau tai dar ne pabaiga – rytoj kiti įspūdžiai.