Šiandien vėl daug mynėm, tad dar šiek tiek pastebėjimų iš dviračių sostinės. Pirmiausia plačiau apžvelgsime dviračių takus ir kitas sąlygas važiuoti dviračiu.

Gyvenam šalia gatvės, kuria pramina daugiausia dviratininkų Kopenhagoje, net 35 tūkstančiai žmonių per dieną. Skaičiai įspūdingi, Vilniuje Kalvarijų gatvėje pamatyti tiek dviratininkų gali tik sapne.

Tokiam dviračių srautui sukurtos puikios sąlygos: visų pirma tai puikiai išvystyta dviračių infrastruktūra ir bendras miesto mentalitetas.

Niekam net nešauna į galvą važiuoti šaligatviu – tam yra dviračių takai;

Takai ne bet kokie – įsivaizduokite, gatvėje yra šešios eismo juostos, iš kurių keturios skirtos dviračiams: viena važiuoti tiesiai, kita į dešinę, jei nori sukt į kairę – prašau, automobiliai tave praleidžia;

Visą eismą reguliuoja šviesoforai – vieni dviračiams, kiti mašinoms, treti pėstiesiems;

Sankryžose išdažytos dviračių eismo juostos – kelias pažymėtas mėlynai.

Įdomu ir tai, jog esant tokiam intensyviam dviračių eismui šviesoforai sureguliuoti pagal dviračių eismą. Riedant nedaugiau nei 20km/h greičiu, visą kelią lydi žalia šviesa. Tai žaliosios bangos efektas, tačiau pritaikytas dviračiams.

Be visų šių „navarotų“ yra ir kitų dalykų: bauda važiuojant be mirksiukų (švieselių dviračio priekyje ir gale) net 300Lt, o pripratus prie Vilniaus dviračių eismo, važiuoti čia tikras stresas. Jeigu mini kiek lėčiau ir vinguriuoji dviračių tako viduriu, iškart išgirsti iš nugaros skambinant skambučiu – tik vienas skirtumas: čia žmonės ne pyksta, o nusišypso.

Tiesa, tokioje tvarkoje važiuoti baisoka. Šiandien riedėjom vieną draugę veždami ant dviračio bagažinės. Buvo baisoka. Visą kelią dairėmės ar nėra policijos reido, kurie dažnai būna apkrautose dviračių trasose. Baudžiama už įvairius dviračių taisyklių pažeidimus.

Kol kas vis dar nesuvokiame kokiame sapne esam. Pabusim – papasakosim daugiau.

Kita diena – kiti įspūdžiai. Laukite.