Veloklinika

REMI GAILLARD vienas įdomesnių prancūzų komikų ir situacijų atlikėjų, sukūrė šią situaciją su savo komandos draugais. Ramią, žiogų čirpimu prisotintą vasaros dieną, kažkur Prancūzijos keliuose, išnyra sirgalių ir palaikymo būrys sveikinantis su neįtikėtina pergale. Siūlau pažiūrėti nemažai juoko sukeliantį improvizuotą Tour de France finišą atsitiktiniams dviratininkams.

Sukluskime. Paskutinis rudens mėnuo, bedžiugindamas nesibaigiančiu lietumi ir gripo epidemija, rieda į pabaigą. Kaip ir kiekvienos pabaigos paskutinę pabaigą visi pakrikusios psichikos bei geležinės sveikatos dviratininkai renkasi 18h į spiečių prie Katedros ir pastovėję kelias minutes po lietumi rieda į gatves eilinį sykį patampyti nervų krizės iškankintam ir gripo pribaigtam lietuviškam vairuotojui.

Įdomu pastebėti, kad ši taiki ir pilietiškumą ugdanti akcija sulaukė pasisekimo tokiame giliame užkampyje kaip Lietuva (kai kas sako, kad Norvegijos fermoje gyventi geriau nei čia). Tai patvirtina faktas, kad per trejus metus Kritinė masė, kaip koks paukščių-kempinligė-juodligė-kiaulių gripas paplito po visą Lietuvą (kritinės masės vyko arba vyksta: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kėdainiuose, Ukmergėje, Alytuje, Visagine, Mažeikiuose.. Atleiskit, jei ko nepaminėjau.)  Malonu, džiaugtis tokiu progresu ir matyti, kad dviratis tampa reikalingas.

Veloklinikos blog’e apstu dviračio propagandos, bet juk neveltui. Asmeniškai, aš pasisemiu labai daug entuziazmo žiūrint į minančius per pūgą, lietų, piktus taksistus bei dži’pistus’. Juk verta gyventi tokioje šalyje, kur gyvena tokie atkalūs ir tikėjimo rytojumi nepraradę žmonės. Mažiau optimizmo ir pesimizmo. Susitiksim rytoj, prie Katedros.

We Are Handsome ( Liet. Mes esam nuostabūs) – Australijos kompanija gaminanti rankų darbo maudymosi kostiumėlius moterims. Kaip teigiama pačios kompanijos svetainėje, kiekvienas kūrinys yra rankų darbo šedevras, na o atvaizdai pavaizduoti ant kostiumėlių yra tūkstančius nepavykusių kadrų pareikalavę darbo vaisai. Štai šis meno šedevras užkliuvo dviratį pastebėti linkusiai akiai.

Šioje nuotraukoje neįmanoma nepastebėti, koks netikėtas dviračio gaubto aerodinaminis sprendimas. Dvelkia vintažu.

Kviečiami visi, draugai, draugų draugai ir draugų draugų draugai. Svarbu, kad būtumėt prijaučiantys gamtai, nakčiai bei gaiviam orui – praleisti laiką smagių žmonių kompanijoje.

Esmė: Magiškas orientacinis žaidimas. Tikime, jog šis renginys taps ne tik smagiu išbandymu, bet ir nuostabiu pavakarojimu smagių žmonių kompanijoje. Pasisikirstę į dvi komandas bandysime surasti ir užgrobti paslėptą vėliavą.  Tikslesnės žaidimo taisyklės vietoje.

Programa

17:30 renkamės taraldžiuose;
18:00 pasiruošimas;
19:00 pristatomas žaidimas;
19:30 žaidimo pradžia;
24:00 žaidimo pabaiga
24:00 – … didelis šiltas laužas, vakaronė

Su savimi turėti: tinkamą avalynę (patartina kerzus ar botus), šiltą aprangą ( bus apie +5), atsarginių kojinių porą, vieną arba du miegmaišius, 5Lt už bendrą maistą, papildomos užkandos sau ir draugui, bei gėrimų.

Nakvynė: diiidelio ūkinio pastato palėpėje ant šieno. Tilps visi!

KAIP NUVYKTI (trumpa sodybos šeimyninko instrukcija):

Lokacija yra maždaug tokia: Taraldžiai – tai mistinis pseudo vienkiemis, nepažymėtas šiuolaikiniuose žemėlapiuose. Jis yra trijų rajonų (Kupiškio, Anykščių ir Rokiškio) sankirtoje. Keliaujant iš Vilniaus reikia važiuoti taip: į Uteną, Utenoje niekur nesukalioti, važiuoti tiesiai Kupiškio kryptimi, 25km už Utenos privažiuosite sankryžą (Anykščiai, Kupiškis, Rokiškis), dešinėje bus ežeras ir Svėdasų miestelis, sukti į dešinę Rokiškio kryptimi. Pravažiavus Svėdasus už 6km bus posūkis su ‘ruda’ lentele J. Tumo Vaižganto gimtinė. Jūs jau netoliese. Skaitykite toliau.

1. Tranzuojantiems:
-susitinkam 15.00 J. Tumo Vaižganto gimtinėje, atvažiuosim ir nusivešim į tikslią vietą
-kad, būtų aiškiau, žiūrėkite žemėlapį, įkeltą tarp nuotraukų.

2. Keliaujantiems kitais būdais:
Norintys atvykti tiesiai “į vietą” su maždaug 50% pasiklydimo tikimybe, galite vadovautis šiomis nuorodomis:
-sukate į kairę ties tuo pačiu posūkiu į Vaižganto gimtinę
-pravažiavus dar vieną posūkį į Vaižganto gimtinę ir užkilus ant kalniuko po dešine puse privažiuosite dar vieną kaimelį – tai Kunigiškiai (bus ženklas).
-sukate į Kunigiškius ir pervažiuojate kaimelį, jo gale sukate į kairę (baigiasi taip vadinamas F-1 asfalto ruožas ir prasideda kaimiškas žvyrkeliukas)
-visad važiuojate tiesiai
-už kokių 3km privažiuosite ypač sudėtingą Paryžius-Dakaras kelio ruožą, jum atrodys, kad pasiklydote ir šiaip nenorite gadinti savo mašinos – neišsigąskite, mes jau beveik girdime kaip užia jūsų motoras – važiuokite toliau tiesiai
-po sudėtingų manevrų traktorių kelyje privažiuosite sekančius tris objektus tokia eilės tvarka (negyvenama sodyba, kūdra, negyvenama sodyba – viskas po dešine)
-po trečiosios sodybos keliukas užkyla ant kalniuko, gana didelė nuokalnė, leidžiatės žemyn, matosi ‘kažkoks bunkeris’ – jūs ten miegosit
-kalniuko apačioje keliukas 90′ pasisuka į dešinę, tada už 50m posūkis į kairę – matote šlakbauną – jūs neblogai orientuojatės – atvykote. sveikinam įveikus pirmą orientacinio žaidimo etapą.

Kontaktinis telefonas (dažniausiai išjungtas arba išsikrovęs) 869616240

PS. prašom atvykti iki 19.00 val. ačiū.

Informacija el. paštu seselgis@gmail.com

Organizatoriai: Zigmantas, Kazimieras, Egidijus

Šviežiausia informacija čia

Jeigu pasakytumėm, jog tai darom tiesiog šiaip… tikriausiai liktumėm nesuprasti. Taigi pavadinkim tai moderniu ir itin galingą užtaisą turinčiu “teambuildingu” (komandos formavimu).

Komandos nariai: Zigmantas, aš(Egidijus), bei Kazimieras
Trukmė: Dvi nakvynės
Maisto resursas: Namų šaldytuvo gėrybės. Pakelis lęšių bei grikiai!
Pavojingiausia vieta: Persikėlimas Šventosios upe savadarbiu plaustu.
Kelionės nuostoliai: Du upe nunešti kilimėliai, keletas pradegintų drabužių, hamako virvės – plaustui surišti, vienas pamestas( bet vėliau išplaukęs) plausto keleivis.
Nukeliautas atstumas: apie 50km

“Temperatūra lauke – žemiau nulio, per striukes ir šešis sluoksnius drabužių košiasi gaivus šaltukas. Ketvirta valanda kelyje, visiška tamsa ir jau antra valanda nakties. Miškas. Puikiai žinom, jog šiąnakt mūsų lovomis taps sąmanų paklotė. Nuotaika puiki, jėgų dar yra. Priešakyje persikėlimas per Šventosios upę…”

Tai tik kelios eilutės tų minčių kurios kyla tokiame dviejų nakvynių gamtoje žygyje.
Na, o kadangi visi kelionės įspūdžiai liko tik mūsų galvose, tai kviečiu pasigrožėti šio žiemos žygio fotoakimirkomis.

Ką veikia veloklinikos meistrai žiemą (I dalis, 2009m. vasario mėn.)

Išties energingas ir daug emocijų pareikalavęs renginys. Manau, kad Kulšių Kovos ras savo vietą Lietuvoje. Ačiū visiems dalyvavusiems. Kitos Kulšių Kovos jau ne už kalnų. Na, o aš kviečiu visus pasigrožėti Veloklinikos Fotografo Kazimiero Šešelgio įamžintomis akimirkomis, bei Zigmanto Devižio video reportažu:

Kai už lango žvarbus vėjas ir rudeniškas oras nuo poilsio minant dviratę transporto priemonę atbaido ne vieną entuziastą, Bostone(JAV) gyvenantis dizaineris pristato neįprastą keliavimo dviračių sprendimą. Tai triratis velomobilis ant kurio sumontuotas nedidelis namelis.

Ši transporto priemonė varoma vieno žmogaus jėga, o tokiu aparatu nesutrukdys minti net ir lietus – nuo lietaus vairuotoją apsaugo virš galvos kyšanti namelyje įrengta lova.

Tai nebe pirmas tokio tipo dizainerio išradimas. Šiuo metu savo svetainėje išradėjas skelbia projektuojantis dar mažesnio tipo judantį namą ant ratų. Šį kartą brėžiniuose atskleista informacija byloja apie namelį įrengta ant prekybos centruose naudojamo prekių vežimo.

Kaukė vakar staklės. Šaukė klykė vyrai : ) Veloklinikoje įvyko pirmieji mūsų naujo žieminio projekto bandymai.

Tai stacionarūs varžybų agregatai, skirti išsiaiškinti greičiausiai pedaluojančius.

Vakar įvykusio turnyro emocijos nustebino ne mane vieną. Adrenalinas, maksimalus nuovargis ir virš normos mušanti širdis. Nepaisant visko, tokiu varžybų aparatu savo jėgas galės išbandyti visi norintys… Jau greitai…

Norėčiau dviratininkų bendruomenei pristatyti vieną besivystantį projektą. GoldSprints, arba lietuviškai šį reiškinį pavadinom Kulšių Kovomis . Taigi, Kulšių Kovos tai stacionarios dviratininkų lenktynės ant “rolerių”  įtvirtintais dviračiais atkeliauja ir į Lietuvą.

Varžybų veiksmas: du dviratininkai neformalioje ( klubo, baro ar kt.) aplinkoje specialiose stenduose susirungia sprinto rungtyje. Sprinto atstumas 500m(gali kisti, priklausomai nuo organizatorių sumanymo). Laimėjęs pereina į sekantį etapą. Turnyrinės lentelės nugalėtojai susikauna finalinėje, dažniausiai pailgintoje sprinto rungtyje.

Dalyviai: dalyvauti gali visi norintys, nepriklausomai nuo lyties amžiaus ar patirties.

Techninė įranga: Minami vienodi, vienodo perdavimo dviračiai ant standartinio apkrovimo “rolerių”. Speciali elektroninė įranga fiksuoja rato sukamo būgno apsisukimus bei perduoda duomenis kompiuteriui. Varžybų vyksmas atvaizduojamas vaizdo projektoriumi. Laikas fiksuojamas šimtosios sekundės dalies tikslumu

Istorija: Lenktynės ant stacionarių mynimą imituojančių įrenginių turi išties gilias šaknis, tačiau didžiausią pagreitį jos įgavo po to kai dviračių kurjeriai pamatė tokių varžybų privalumus ir prie alaus bokalo pavadinę jas GoldSprints’ais prikėlė šią idėją naujam gyvenimui. Tokiose varžybose dalyvauti gali bet kokį stilių mėgstantys dviratininkai, kadangi svarbiausias laimėtojo kriterijus – geras pedalažas.
Daugiau apie Kulšių Kovas pasakoja angliškoji Wikipedia.

Taigi, plušėję bei prastai miegoję gerą mėnesį jau galime pasidžiaugti keliais rezultatais – varžybos skirtos išbandyti mūsų sukonstruotą techniką jau įvyko. Taigi artimiausiu metu (Spalio pabaigoje- Lapkričio pradžioje) įvyks ir pirmosios tokio tipo varžybos Vilniuje. Tikslesnis laikas ir vieta dar derinami.

Na, o susidomėję gali pasigrožėti vakarykščių bandomųjų varžybų Veloklinikoje fotoakimirkomis.

Sveiki. Kartas nuo karto miesto dviratininkui lemta susidurti su metalinėse dėžėse važinėjančiais ir saugiai besijaučiančiais vairuotojais. Savaitės senumo įvykis, tačiau visviena norėčiau pasidalinti keliais kadrais TO “džiaugsmo”.

Situacija paprasta: gale važiuojančio automobilio vairuotojas susinervino, kad aš jam “neduodu kelio”. Kelias buvo siauras(atkarpa prie mokytojų namų, priešais buvusį “Hawaii express”), tad dėl užstatytos dviračių juostos teko važiuoti arti kelio vidurio.  Situacijos atomazga – kaltas vairuotojas.

Galinis ratas įvykio metu buvo sulankstytas smarkiai, tačiau rėmas nenukentėjo. Aš pats – sveikas ir gyvas, mat kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau ištraukti kojas iš pedalų kilpų ir peršokti per vairą. Greitis eismo įvykio metu taipogi nebuvo didelis – apie 15km/h.

Ligi šiol jaučiu šiokią tokią baimę važiuojant keliu. Baisu kai nematai kas už nugaros dedasi. Dar baisiau, kad tokie įvykiai ir atgarsiai apie juos atbaido žmones nuo važinėjimo dviračiais, bet ką padarysi – tokia realybė. Kaip bebūtų agitavau ir agituosiu, kad kuo daugiau dviratininkų važiuotų keliais, kuo mūsų ten daugiau, tuo visiems nuo to saugiau. Tiesiog vairuotojai įpras dviratį matyti kelyje ir bereikalingai nebus gasdinami ir trankomi šaligatviais vaikščiojantys pėstieji. Nevažinėkit šaligatviais ir neišsigaskit šios nedidelės mano nelaimės.

Taikos ir laimės.