Veloklinika

Prisėdau po ilgos ir jau galima sakyti įtemptos darbo dienos prie ekrano. Atsigavimui visada maloniai veikia kažkas linksmo iš Youtube. Šį kartą tai visiškai į temą Monty Phyton‘o darbelis „Bicycle repair man”. Smagaus juoko šis filmukas sukėlė visai Veloklinikos komandai.
Beje, kad ir kaip sarkastiškai būtų viskas sudėliota, tai išties įkvepia. Norim būti tokiais! Na bent jau aš tikrai noriu…

Veizėkim:

Vėl buvo filmas “ne į temą” – komedija ‘Sleeper’. 1973m kino juostoje Vūdis Alenas toks pats kokį mes įpratę matyti visuose jo režisuotuose filmuose. Tik jis pats atrodo gana jaunas ir dar gali.. Pirmasis mano įspūdis prasidėjus kinui – gal žiūrim kitą filmą. Tačiau scenos keitėsi ir negalėjai nesijuokti. Ypač geras buvo epizodas, kai rodoma kaip 2173 metais auginama višta (turbūt maximos svajonė tokias vištas užauginti – ūgis triskart didesnis už žmogaus..bet ją reik vedžiot už pavadėlio). Žodžiu, filme parodijuojami vakarietiški gyvenimo įpročiai ir nupiešiama propaguojamo gyvenimo perspektyva, kai technika “suvalgo” visus žmogaus jausmus ir t.t.

Mane kiek apėmė miegas antrojoje filmo pusėje, nes ‘pagrindinę mintį’ galima buvo suprasti po pirmų penkių minučių, bet visumoje kino vakaras vėl tapo ta erdve, kur galiu pabėgti nuo kasdienių ‘ale’ problemų ir tiesiog pora valandų gerai praleisti laiką ir pailsėti.

Mieli Veloklinikos Kino Vakaro lankytojai bei žiūrovai. Kaip jau tapo įprasta, taip ir šį trečiadienį, gruodžio 10 dieną, sugrįžtame prie dviračių tematikos su Itališku, 1948 – jų  filmu – “Dviračių vagys” (Ladri di biciclette) (anglų k.).

Trumpai užsiminsiu apie  siužetą:

Roma. Pasakojimas apie neturtingą paštininką bei jo sūnų, kuriam pirmąją darbo dieną pavagiamas brangus turtas – dviratis. Be šios, tuomet itin populiarios transporto priemonės, jis niekaip negali dirbti, todėl leidžiasi į prarastojo dviračio paieškas. Likimo ironija, tačiau filmo herojus, desperatiškai beieškodamas dviračio, pats tampa dviračių vagimi…

Anot interneto, filmas itin gerai vertinamas kritikų, tad tikiuosi susirinkusieji pajaus 1948 metų  Romos dvasią ir turėsime daug itin gražios šnekos bei minčių.

Visi norintys žiūrėti kiną, rašykite arba skambinkite( pranešite kokią arbatą mėgstat). Pakviestieji draugų draugų, ar draugų draugų draugų, drąsiai keliauja be skambučio: ) Iki susitikimo.

Grįžau po kino vakaro kažkokios pakilios nuotaikos ir pagalvojau, kodėl gi neparašius pirmojo savo ‘bloginio’ įrašo tik ką gimusiame Veloklinikos tinklaraštyje?

Atrodo, kino vakaras tampa tradicija. Jau penktą trečiadienio vakarą iš eilės Veloklinika tampa maža kino sale. Pastebėjau, kad kiekvieną kartą šiuo įvykiu susidomi vis nauji žmonės. Be abejo, jau atsirado ir “užkietėjusių” kino fanų, kurie dar gerokai prieš seansą užima geriausias vietas ant kilimo ar šalia radiatorių. Neatsiejama kino vakaro dalis tapo “problemos su garsu”, tad žiūrovai turi dar 10 papildomų minučių papliurpti tarpusavyje ar padiskutuoti apie būsimą filmą. Šita vieta man patinka, nes iškart pagalvoju apie tikrą akropolinį kino teatrą: pvz, jei ten būtų “problemos su garsu”, įsivaizduoju, kaip tai iškart sukeltų didelį nepasitenkinimą, žmonės šauktų “Mus apgavo! Grąžinkit pinigus! Kas čia per kino teatras?” ir t.t., o Veloklinikoje viskas vyksta “su kita mintimi”, tas mane ir “veža”. Aha, o dabar apie filmus ir kodėl penktasis kartas sumelavo..

Didieji dviračių draugai jau buvo įpratę žiūrėti filmus apie dviračius, dviratininkus ir pan., bet šįkart ekrane karaliavo Rembo. Šis nukrypimas nuo standartinės normos galbūt buvo neįdomus tiems, kas šį filmą jau matė, ar tiems, kam holivudinės klišės jau lenda per gerklę. Bet “bajavykų” ir Stalonės mėgėjai turėjo puikią progą mėgautis kovinių filmų klasika. Ties karščiausiomis filmo vietomis ir man užgniauždavo kvapą, padėdavau kokpornus į šalį ir stebėdavau kaip Rembo su akmeniu numuša sraigtasparnį.

Taigi, manau, laikui bėgant pamatysime dar daugybę įvairiausių žanrų filmų. Taip pat, stengsiuosi greitu laiku pakviesti žmonių iš pačios kino industrijos, kurie tikrai turi ką parodyti ir papasakoti.

Ko gero galima drąsiai sakyti, kad “kinas tarp dviračių” susiformavo į kažkokį pavidalą su sausainiais ant remonto stalo, vaisine bei juoda arbata ir afterfilminėmis diskusijomis. Aišku man pačiam labiausiai patinka krimsti sveikatai kenksmingus bulvių traškučius ir “mėtyti” komentarus apie nelogiškas filmų vietas.

Šiaip tiems, kas nebuvo, rekomenduoju užeiti. Jei nepatinka dviračiai, bent filmą pažiūrėsit ir arbatos išgersit. Galite brūkštelti mail’ą ar skambtelti, kad žinotume kokią arbatą mėgstat. Kinas tarp dviračių kiekvieną trečiadienį 18h (pradedam rinktis 17.30), Veloklinika.